Truputis muilo istorijos
Kaip putojanti švaros priemonė muilas skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Romoje Hugel Sopo vietovė garsėjo kaip ritualinė gyvulių aukojimo vieta. Jo papėdėje tekančioje upėje žmonės kasdien skalbdavo savo drabužius. Lietaus vandenys, nutekantys nuo aukojimo kalvos, suplaudavo į upės vandenį kreidos pavidalo mišinį iš gyvulinių riebalų ir pelenų, liekančių po aukojimo ritualo. Kažkas pastebėjo, jog tose vietose, kur upės vanduo pasipildydavo putojančia kreidine medžiaga, išskalbti rūbai būdavo ypač švarūs. Maudymasis vakarų kultūroje išpopuliarėjo kartu su pirmosiomis pirtimis. Pirmoji pastatyta 312 m. pr.m.e. Iki tol purvas, prakaitas ir apmirusios odos dalelės buvo šalinamos įtrinant ar šveičiant kūną pinu, smėliu, aliejais, gėlių žiedlapiais ar pudra. Muilo švarinantis ir gydantis poveikis buvo įteisintas dar Galeno ir Hipokrato laikais. Krikščioniškieji viduramžiai privertė užmiršti kūno priežiūros standartus, o kartu ir muilą, paskelbdami, jog maudymasis ir domėjimasis savo kūnu yra ryšio su velniu įrodymas. Visuotinė nešvara turėjo fatališkų pasekmių – nuo infekcijų išmirė pusė Europos.
Muilas buvo prisimintas 13-ame amžiuje Prancūzijoje, o vėliau ir Anglijoje. Du prancūzų mokslininkų atradimai įteisino muilo, kaip kasdieninės higienos priemonės egzistavimą: N. Leblanc’as 1781m. užpatentavo Alkali – vienos svarbiausių muilo gamybos substancijų – gamybos metodą. Louis Pasteur 19 a. aprašė bakterijų ir daugelio išplitusių ligų sąrašą ir pagrindė būtinybę naudoti visas priešbakterines ir nuo ligų apsaugančias priemones kasdien.
Naujos cheminės medžiagos ir nuolatiniai gamybos proceso tobulinimai leido gaminti ilgai išsilaikančius, smarkiai putojančius muilus, kurie šiandien suprantami kaip kokybės standartas ir visiems prieinami. Ir nors šiandien muilas labai skiriasi nuo substancijų, kurias naudojo mūsų protėviai, tačiau gamybos etapai liko tie patys.
