Nors aromaterapijos terminas atsirado tik XX a., bet kvapiųjų augalų paslaptis mūsų protėviai išmanė jau pačiais seniausiais laikais. Tai liudija ne tik archeologiniai radiniai, bet ir rašytiniai Egipto papirusuose įamžinti duomenys. Egiptiečiai visus augalus naudojo labai plačiai: maistui, grožiui, jokios maudynės neapsieidavo be kvapiųjų aliejų, o švenčių metu, rožės ir sandalai sukeldavo ypatingą nuotaiką ir pakylėtą savijautą.
Nors viduramžiais buvo pamirštas švaros ir higienos kultas, bet kvapieji augalai buvo plačiai naudojami gydymui. Tuometinę Europą ir jos žmones buvo apnikę baisios epidemijos: maras, šiltinė, kitos ligos, būtent žolelėmis žmonės gydėsi ir gynėsi nuo negandų. Buvo sukraunamos didelės krūvos kvapiųjų augalų, tokių kaip levandos, kiparisai, pušys, ir padegamos, žinota, kad dūmas dezinfekuoja, naikina ligų sukėlėjus.
Aromaterapijos terminas atsirado 1937 metais, laimingo atsitiktinumo dėka. Prancūzų chemikas Renė Giotefosas atlikdamas bandymus savo laboratorijoje nusidegino ranką ir pamanęs, kad šalia stovinčiame dubenyje esąs vanduo, įmerkė ranką. O dubenyje buvo levandų aliejus ir mokslininkas pastebėjo, kad skausmas greičiau atlėgo, žaizdos lengviau gijo. Pradėjęs domėtis augalų eterinėmis savybėmis, R. Giotefosas surinko daug įdomios ir naudingos medžiagos, ją visą patalpino į vadovėlį, pavadintą “Aromaterapijos” vardu.
